laaabai ilgą laiką nefotkindavau savo veido iš arti. visad kažkaip labai nedrąsu būdavo, ir va, aš, tiesa, be jokio špakliativity ir antrą nakties, bet tokia jau esu.
jec, kokios šitos mergaitės fainos, ir taip per širdį eina, kai žinai, kad jos neturi namų, tėvų - viso to, ką turim mes. Ir geriausias jausmas aplanko tada, kai su jaipradūksti porą valandų, tada pavargęs eini atsigerti arbatos, o maža mergytė atbėga ir iš nugaros tave apkabina ;/ ir visiškai pom man, kad šitose fotkėse išėjus aš iš savęs, svarbu, kad su tais mažai angelėliais, kurios iškart pamilau.
nebuvai šalia, kai tavęs trūko. nebuvai, kai labai reikėjo. nebuvai, kai labiausiai troškau tavo draugijos. dabar amn tavęs nebereikia, bent ne tiek kiek ankščiau. VISKAS slysta iš po kojų, viena problema po kitos, ir vėl viską reikia iškentėti vienai, nes atrodo, kad prarandu žmogų, kuriuo labiausiai pasitikiu.